„Tokių, kuriuos galėčiau „išskirti kaip pavyzdį ar autoritetą", Lietuvoje nežinau. Jei žurnalistas sąžiningas ir teisingas, jis vis tiek greičiausiai skurdaus žodyno ir visur kišantis tuos „tad", „bei" ir „šyptelėjo vyras". Prasti popieriai, - demonstravo savo rašytinę iškalbą (su žurnalistais garsusis Lietuvos peliukas dažniausiai bendrauja raštu – KLUBAS.lt pastaba) A.Ramanauskas. - Savaime suprantama, K. Girniaus, G. Aleknonio, V. Valentinavičiaus ir panašių žurnalistais ar vien tik žurnalistais aš nelaikau, jie yra daugiau nei žurnalistai. Norėtųsi juos pavadinti Lietuvos medijos sąžine, bet... Jie tarsi ne Lietuvos žurnalistai. Savo lygiu, stilium ir intelektu“.
Tiesa, Algis pažymi, kad vartodamas žodžius „šiukšlė, šakalas ir beždžionė“, jis mintyse turi ne visus Lietuvos žurnalistus.
„Sukonkretinkime kontekstą: aš nieko prieš paprastus reporterius ar TV žinių vedėjus. Turėjau omenyje tuos „tiriančius" žurnalistus, tas grinevičiūtes ir tomkus, račus ir rachlevičius. Tai žmonės, kurie sąmoningai ar ne, maišo tiesą su melu ir iš esmės yra petkevičiai. Žiūrėkit, čia Račas parašė: "...vienintelė išeitis, kurią šiandien turime – nebeinvestuoti lėšų ten, kur jos neatsiperka. Tai yra, nesistengti žūtbūt skirti 2 proc. BVP gynybai, nebepirkti „Javelin” priešraketinių sistemų,...". Ne, baisu čia ne tai, ką iš principo vapa karyboje ar tarptautinių įsipareigojimų etikoje, praktikoje ir istorijoje vargu ar ką nors beišmananti populistinė beždžionėlė. Jūs pažiūrėkite – „Javelin priešraketinės sistemos" Lietuvoje! Čia maždaug tas pats, kai Šustauskas aiškina, kad 1969 metais sovietai prieš kinus naudojo lazerį, o šiandieninė Lietuva turi tankų, tik neaišku, kokių ir kiek“, - savo mintis dėsto A.Ramanauskas.
Nemažai kritikos strėlių teko ir tiriamosios žurnalistikos asei R.Grinevičiūtei (po vedybų tapusiai Rūta Janutiene – KLUBAS.lt pastaba).
„Grinevičiūtė: "Bedarbystės akivaizdoje politika buvo jau išbandytas ėjimas, kai į prezidentus kandidatavo Šerėnas." Čia apie tai, kad V. Šerėnas "kandidatavo" į prezidentus dėl to, kad jam grėsė bedarbystė. Žinot, pasakysiu rimtai. Reikia būti geru piktybiniu durniumi, kad iki to prisigalvotum, žinodamas ar nesunkiai galėdamas sužinoti, kaip buvo iš tikrųjų. Tai ir yra lietuviška "žurnalistika" - durna, bobiška ir dažnai šakališka, - piktinosi A.Ramanauskas. - Asmuo, kuris sąmoningai teigė, kad Visorių soduose apšvietimas atsirado greičiausiai dėl to, kad ten gyvena Grybauskaitė, man yra šiukšlė ir melagis. Juk galima buvo ištirti ir nesunkiai išsiaiškinti, kad Grybauskaitė čia niekuo dėta, bet patogiau netiesiogiai apkaltinti ją protekcionizmu. Kažką gi reikia parašyti. O juokingiausia yra tada, kai apgailėtini lietuviški neva paparaciai atvirauja ir tarsi atsiprašydami varo ant savo bosų. Patikėkit, ne vieną tokią istoriją girdėjau. Gerbti tokius? Dovanokit, nemoku“.