Legendinio „Savaitgalio“ lyderis save atrado budizme ir alternatyvioje medicinoje

© Asmeninio archyvo nuotr.

Apie šį savo užsiėmimą Vaidas kalba mažai. „Laikomės požiūrio, kad apie tokius dalykus būtų kalbama savo vietoje ir savo laiku“, - sako budisto keliu einantis 37 metų buvusios vaikinų grupės „Savaitgalis“ vokalistas.
1988-1994 metais gyvavęs „Savaitgalis“ vėl trumpam prisikels lapkričio 13 dieną Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose, kur brolių Bendžių dvigubos veiklos jubiliejų švęs visas popmuzikos elitas ir uostamiesčio popso legendos – nuo „Junior“ ir „Mango“ iki XXL ir Deivio.

Vaidai, visi Jus prisimena kaip nerūpestingą, linksmą, amžinai jauną vaikiną. Koks įvyko lūžis, kad tapote budistu? .

Tai buvo ne lūžis – tiesiog buvo tokia situacija, kad Šiauliuose susipažinau su vienu žmogumi, kuris daugmaž nušvietė, kas tai yra, su kuo valgoma, ir kaip tai atrodo. Taip po truputį panirau. Bet tai neatėjo sulig viena diena, iš karto. Vienu metu viskas atrodė taip sudėtinga, jo buvau spjovęs į šiuos dalykus. Bet atėjus tam tikram laikui nori nenori pervertini vertybes ir atsirenki tai, kas turi didesnę vertę. Taip ir su budizmu.

Jūs užsiimate alternatyvia medicina, Žilvinas dirba panašų darbą – kuria dainas „Cactus Pro“ studijoje. O Artūras Tamošaitis? Jį kažkas neva matė Londone važinėjant prabangiu „Jaguaru“...

Gali būti. Jis senokai gyvena Anglijoje. Jis visada turėjo savotišką verslininko gyslelę, buvo idėjų generatorius. Didelis klausimas, ar jis galės atvykti, ir dar didesnis klausimas, ar lapkričio 13 dieną lips į sceną.

Grupės pradžia – 1988-ieji. Buvo pati lietuviškos popkultūros gimimo pradžia...

Mes ir buvome pirmoji jaunimo grupė, šešiolikmečiai, kurie į profesionalią sceną išlipo iš vaikų klubų, padvalų.

Ar geri buvo laikai, žvelgiant į juos iš šių dienų perspektyvos?

Labai sunku vertinti. Tais laikais buvo vienos vertybės, šiais laikais – jau kitos. Ir situacija kitokia. Nors ir dabar yra panašumų. Nepriklausomybės pradžia, blokada, važiuojant į gastroles kažkokiais būdais reikėdavo machinuoti norint gauti talonų ir už juos įsipilti kuro. Kultūros namai, viešbučiai – nešildomi. Žmonės gal net labiau nei šiandien skaičiuodavo kiekvieną kapeikėlę ir ir rinkdavosi, ką daryti – ar eiti į koncertą, ar dešros nusipirkti.

Ar būdavo tokių situacijų: atvažiuojate į provincijos kultūros namus nusitiekę, kad bus bent pusantro šimto žiūrovų, ateina tik trys?

Ne, kad tik trys – to nėra buvę.

Kokia mažiausia auditorijai teko koncertuoti?

Gal dvidešimčiai žmonių.

1988-aisias pradėjo ryškėti subkultūrų judėjimas. Jūs grojote popmuziką, o b uvo ir metalistų kolektyvų. Kai su „Katedros“ vyrukais susitikdavote per bendrus renginius, ar jie nesakydavo Jums, kad popsas yra šūdas?

Tuo metu nebūdavo jokio susiskirstymo nei pagal stilius, nei pagal miestus. Jei lipi į sceną, vadinasi, esi kolega. Mums buvo po 16-17 metų, kai mūsų daina „Gimimo diena“ pateko į pirmuosius Lietuvos radijo dešimtukus. Nuvažiavome į Vilnių koncertuoti Sporto rūmuose ir mus ištiko didelis šokas, kai žmonės, kurie mums buvo kaip legendos, labai artimai, šiltai priėmė į savo ratą. Jokio pasiskirstymo absoliučiai nebuvo.

Nori pasakyti, kad su Andriumi Mamontovu teko gurkšnoti konjaką?

Su visais teko – ir su Andriumi Mamontovu, ir su Egidijumi Sipavičiumi, ir su Povilu Meškėla, ir su Tomu Auguliu, su visa „Sekmadienio“ kompanija, „Rondo“ – su daugeliu iš jų iki šiol išliko geri santykiai.

O kas iš gurkšnojančių konjaką daugiausiai atlaikydavo?

Iš gurkšnojančių konjaką ir ne tik buvo....

Arnas Klivečka?

A,Klivečka buvo savame stiliuje. Bet iš tų laikų visi bene geriausiai atsimena Šarūną Mačiulį iš „Poliarizuotų stiklų“. Tas su savo „Šnaj!”, buvo vienareikšmiškas lyderis.

Jūs, kaip ir Jūsų bičiuliai, buvo te jaunas. Ar artimieji nebijo, kad popmuzika gali išvesti iš kelio – mergaitės, alkoholis, šlovė....

Be abejo, kad bijojo. Kalbėdavomės su namiškiai, bet mano buvo jau toks charakteris – mama žinojo, kad su manimi nesusitvarkys, kad padarysiu vienaip ar kitaip. Ji žinojo, kad manęs neapsaugos, jei neapsisaugosiu pats.

Bet žmogui reikia turėti stiprią valią, kad neperžengtų tos ribos. Nes kai yra šlovė ir moterys – paslysti lengva...

Gal tuo laiku ir slidinėdavome truputėlį.

Vaikinų grupėms dažnai klijuojamos homoseksualų etiketės...

Be abejo, šito irgi buvo. Be šito niekaip neapsieinama. Smagu būdavo, kai merginos sakydavo: „A, tai jūs žydri“. Sakydavome: „Tai gerai, važiuojame panos į viešbutį“. Jos: „Ai, ne“. „ O kodėl – mes juk žydri“ (juokiasi).