„Zahirą“ perskaičiau per tris vakarus. Buvo kiek keista – mane labai nuvylė knygos pradžia. Kūrinio pradžioje rašoma, kad meilė neegzistuoja ir greitai miršta, ir man, optimistei, tai pasirodė absurdas. „Kaip taip gali būti?“, - klausiau savęs. Taip norėjau tikėti, kad knyga taip ir nesibaigs. Ir „Zahiro“ siužetinė linija iš tiesu įdomiai vystėsi – kiek daug vyras gali padaryti dėl meilės ir kaip moteris gali pasiaukoti dėl to, kad galėtų būti su mylimu vyru.
Ar aš pati galėčiau pasiaukoti dėl meilės? Manau, kad taip. Kiekvienas mūsų tai gali padaryti ir padarytų, jei labai mylėtų.
Skaitydamas knygą turi į ją įsijausti ir suprasti, ką norima pasakyti tarp eilučių. P.Coelho knygose atskleidžiama daug žmogaus psichologijos, galbūt todėl man taip patinka jo kūryba.
Myliu ir Harukį Murakamį. Tiesa, kol kas perskaičiau tik dvi jo knygas „Dansui dansui dansui“ bei „Avies medžioklę“, o dabar nekantrauju perskaityti A.Baricco „Šilką“. O ir iš Aistės Paškevičiūtės netrukus turėčiau gauti įdomią knygą – mes su ja dažnai susitinkame ir kalbamės apie knygas. Aš jas skaitau tik kelerius metus, o Aistė jau labai seniai.
