Prieš pat prasidedant audrai E.Jackaitė turėjo išvažiuoti į susitikimą, tačiau kaip nujausdama paliko kaimynams raktus – kad šie, jei kiltų audra, uždarytų langus.
Po susitikimo E.Jackaitė namo į Melnragę skubėjo dar tebesiautėjant audrai. Vaizdai, pasak aktorės, buvo sukrečiantys – po viadukais stovėjo į vandens spąstus patekusios mašinos, o aplinkui jas braidžiojo žmonės – vanduo jiems siekė iki juosmens.
„Važiuoju per kitą gatvę – pušis didžiausia nuvirtusi“, - pasakojo Eglė. Privažiavusi namus E.Jackaitė iš karto suprato, kad jos laukia nemaloni staigmena – kaimynai mojo jai rankomis, ragindami kuo greičiau ateiti į namus.
Palikusi automobilį vandens užtvindytame garaže, basutes paėmusi į rankas, Eglė basa strimgalviais užlėkė į antrame aukšte esantį butą. „Ateinu, ir nepažįstų namų – visi rankšluosčiai sumesti ant grindų, baldai išstumdyti“, - pasakojo E.Jackaitė. Pasirodo buto, esančio name visai netoli jūros, balkono mechanizmas neatlaikė vėtros, ir pro praviras duris šliūkštelėjęs lietaus vanduo užliejo butą.
Eglei liko tik džiaugtis, jog buto raktus, prieš išvažiuodama į susitikimą, paliko pas kaimynus – šie prieš prasidedant audrai, uždarė langus ir balkoną, o vėliau, per patį audros įkarštį žvilgtelėjo į aktorės butą ir išvydo vėtros atlapotas balkono duris ir pro jas vidun plūstantį vandenį.
„Vaizdas tikrai buvo žiaurus. Jei kaimynai nebūtų operatyviai sureagavę, tikrai būtų buvęs apipiltas pirmas aukštas“, - draugiškais kaimynais džiaugėsi aktorė, pažadėjusi jiems atsilyginti savo pačios keptais sausainiais. Nors ir baldai, ir grindų danga, ir aparatūra paragavo vandens, tačiau, pasak aktorės, smarkiau nenukentėjo.
